3 įrašas

- Panelės.. - suburbėjo vairuotojas. - Atvažiavom. 

Atsibudau, ir prikėliau Lott. Sumokėjau, ir mes išlipome iš taksi. Štai ir vėl Lott pasivertė į savo girtumo rėžimą. Dabar nei su ja pakalbėsiu, nei taip pabūsiu. Nuveždiau ją iki savo buto durų, pravėriau duris, o ten.. o dieve. O DIEVE. Mama ir tėtis!! Nežinojau ką daryti, nes nenorėjau paleisti Lott, bet tuo labiau nenorėjau neapkabinti tėvų. Lott kažką neaiškiai sumurmėjo ir užmigo. Tėvai labai kreivai žiūrėjo. Aš atsiprašomai pažvelgiau į juos, ir nunešiau Lottie į savo kambarį. Tada greitai nubėgau į svetainę, bet... bet ten tėvų neberadau. Puoliau jų ieškoti - kur jie galėjo per tokį trumpą laiką dingti? Apibėgau visus namus, laiptinę, bet tėvų - čia nė kvapo. Gal.. gal tai tik mano iliuzija? Tada.. vau. Labai įdomu, kaip žmogus gali net negalvodamas apie konkretų dalyką, jį pamatyti visai netikėtai. Ir netikroje erdvėje. Reikėtų paklausti Lott, ar ji matė mano tėvus, kai įėjome. Ach. Tiesa. Ji juk girta. Dūsaudama nuslinkau iki virtuvės. Kadangi, kažkodėl, miegas nebeėmė, bet jo norėjau (o taip, tai be galo keista), užsikaičiau kavos. Atsisėdau balkone. Žiūrėjau į lietingą Londoną. Niūrius debesis, draugiškus žmogelius skubančius kas kur. Ir dabar dar tik penkta ryto. Nors, atskleisiu paslaptį - Londone nuo devynių ryto, praktiškai, visiškai ramu. Visi mokyklose ar darbuose, na, žinoma, yra ir tų, kurie be jokio reikalo bastosi gatvėmis, arba ištisas dienas sėdi darbo biržoje, kad gauti bent menką darbelį. O taip. Toks gyvenimas Londone. Gėriau kavą pamažu, nes man patiko čia sedėti, o pabaigta kava, būtų priežastis, be to, vienintelė, dėl ko turėčiau eiti į vidų. Pakilau nuo kėdės, nes pamačiau nemažą būrį žmonių vietoje, o viduryje stovėjo kažkokios keturios merginos. Jos dalino autografus, kalbėjosi su tais žmonėmis. Štai ir dar vienos įžymybės. Įdomu, kas tos merginos? Atrodo tikrai maloniai, ypač, iš pirmo žvilgsnio patiko mergina ryškiai mėlynais plaukais. Ji atrodė be galo miela ir linksma. O gal tai tik pasipūtusios žvaigždutės su mielomis kaukelėmis? Atsidusau, ir vėl atsisėdau. Gėriau kavą. Vėlgi pamažu. Pasidarė nuobodu, todėl nuėjau į vidų ir pasiemiau pirmą pasitaikiusį žurnalą. Ant viršelio, kažkokie 4 nepažįstami, ir vienas matytas žmogus. Galvojau, kur aš jį mačiau. Ak, taip, vakar aš jį sutikau! Tai Lottie brolis. Prie jų nuotraukos puikavosi ryškiai mėlynas užrašas: "ONE DIRECTION". Na ką. Sužinosiu daugiau apie juos. Varčiau tą žurnalą. Na ką. Tokie 5 mieli idiotai. Turėtų visoms patikt. :D. Vienas šaukštų bijo, kitas morkas valgo, kitas viską valgo, dar kitas save dievina, o ypač atspindį veidrody, o kitas šiaip. :D. Fainas. 

Varčiau ir varčiau. Tik staiga užkliuvo Lottie's nuotrauka su.. kažkokiu vaikinu. Antraštė "Louis'o sesuo Lottie su savo vaikinu Martinu Kendalu". Ok. Ji turi vaikiną, ir nieko man nesakė? O žiniasklaida viską žino? Na, išsiaiškinsiu aš su ja apie viską. Žinoma, kaip ji išsiblaivys. Staiga pradėjau apie ją galvoti. Tokia miela, nuoširdi, geraširdiška panelė, prisigeria taip, kad net nebeatpažinsi. Norėčiau, kad ji nesiaustų tiek. Na, bet žinoma, jai tik keturiolika (autorės žodis - jai juk keturiolika, tiesa? :D), ji turi taip elgtis. Staiga kažkas pradėjo eiti link balkono. Atsisukau.

- Lott! Atsibudai? - nusijuokiau. Ji išsišiepė ir linktelėjo. Tada prisėdo prie manęs.

- Na, išsiblaivei? - šyptelėjau.

- Taip.. žinai.. - susimąstė ji. - Manau, aš niekada gyvenime nebegersiu. Tiesiog tai man neteikia malonumo.

Nesitikėjau iš jos išgirsti tokius žodžius.

- Tada kodėl vis dar geri?- smalsavau.

- Dėl tų netikrų draugų, kurie bendrauja su manimi tik dėl to, kad esu žymi. Dėl to ir slėpiau nuo tavęs viską. Kad pajusčiau, kas yra tikra draugystė, kas yra tikra, geriausia draugė,- šypsojosi ji. Jaučiausi neapsakomai gerai. 

- Emm, Lottie.

- Taip? - atsisuko ji.

- Tu turi vaikiną, ir nieko man nesakei? 

Ji atsiduso.

- Mano vienintelis pasiteisinimas tas, kad jeigu būtum sužinojusi apie mano vaikiną, ir ieškojusi jo facebook'o, ar twitterio, tu būtum sužinojusi ir apie mano populiarumą. Tą jau minėjau. Aš tikiuosi, kad dėl to, kad pagaliau išnarpliojai mano gyvenimo bylą (:DD), mūsų draugystė nepasikeis?

- Lottie, ką tu,- paėmiau jai už rankos. - Visada liksime geros draugės, nesvarbu kokia tu būsi - populiari ar ne. 

Ji nusišypsojo. Abi pradėjome žiūrėti į tą patį Londono vaizdelį - Lietus, lietus, lietus. Po kelių minučių ji prabilo:

- Tai papasakok, kaip sužinojai apie visą šitą mėšlą. - nusijuokė. 

Pradėjau pasakoti. Labiausiai ji stebėjosi Akvilės elgesiu, kai po tiek metų mane sutiko. Ką gi, aš taip pat. Tada ji vėl prabilo:

- Žinai, kadangi jau viską žinai..tau vertėtų susipažinti su mano broliu. Patikėk, jis labai linksmas, mielas ir geras žmogus, - nusijuokė. - Ir gražus. Žinai, attractive,- dar kartą nusijuokė. Aš taip pat. 

- Skaičiau žurnale aš apie jį. Tiesa, kad jis turi merginą vardu. El..

- Eleanor,- užbaigė ji už mane. - Taip, tiesa. Na, man ji nepatinka. Ji kažkada buvo fanė, ir dabar yra be galo pasikėlusi, ir aš gerai matau, kad ji Louis'u tik naudojasi. Turiu omenyje ir pinigus, ir populiarumą. O visiems ji tokia miela atrodo. Nė velnio. 

Nieko nesakiau, nes nežinojau ką.

- Taigi, kada norėtum su juo susipažinti?

- Tu pasiūlei, tu ir galvok,- pasirąžiau.

- Šiandien! - sušuko ji. Aš pavarčiau akis.

- Tu tikra? Aš noriu kad jis mane pamirštų, po to mano elgesio. Nes bus gėda. 

- Nagi, jūs tik skaniai pasijuoksit iš jo, kada nors.

- Ak, Lott, tu bent žinai, kaip juokingai tai nuskambėjo? - vos laikiau juoką. Susižvalgėme, ir pratrūkom. Taip ir juokėmės. Nežinau, ar man tik vaidenosi, bet kažkas beldėsi į duris. 

- Palauk, einu pažiūrėti kas ten.

- Kas čiaa? - sušukau. 

- Lottie yra?

- O gal pirma prisistatysi? - kalbėjau su durimis. :D

- Jos brolis. 

- O dieve,- garsiai pasakiau. Kitoj pusėj kažkas suprunkštė. Klausiamai pažvelgiau į duris, ir tingiai, per visą butą sušukau.

- LOTTIE! TAVO BROLIS TAVE SURADO, IR AŠ TIKIUOSI, KAD TAU ŠAKĖS!

Girdėjau iš balkono cyptelėjimą ir mačiau, kaip Lottie apvirto su kėde, ir apsipylė kava. 

- Tu ką, šitaip mirtinai brolio bijai? - juokiausi. Ji, visa aplipusi kavos tirščiais atėjo.

- Nejuokinga. 

- Mh,- kikenau. 
Ji pavartė akis ir atidarė duris. Pro jas įėjo jos brolis.
- Laba diena,- surimtėjau. Apsisukau ir nuėjau į kitą kambarį pasijuokti. Lottie sušuko:
- Eiprile, viskas girdisi!
Vėl atėjau. 
- Gerai. - pasakiau. Linktelėjau ir vėl nuėjau į balkoną.
- Eip, kur tu bėgioji!? - nusijuokė Lott. Iš balkono vėl nuėjau prie durų.
- Mh, mes jau buvom susitikę,- pagaliau prabilo Louis. Aš linktelėjau, ir vos nepradėjau juoktis. Susižvalgiau su Lott. Ji irgi vos laikėsi. Pažiūrėjau į jos pirštus, nes jie judėjo. Ji rodė skaičius. 3..2..1
Abi pradėjome juoktis. Vienu metu. 
- Kas čia vyksta? - Louis akys krypo tai iki Lottie, tai iki manęs. Lottie gūžtelėjo pečiais.
- Gerai, Lottie, kur tu vakar buvai? 
Ji pasimetė. 
- Emm..
- Ką tik sutikau Perrie. Ir ji sakė, kad matė tave vakar kažkokiam vakarėly. Pirmą nakties. Paskui kažkur išėjai. - griežtai pasakė jis. Kiek skaičiau, jis turėtų būti linksmas. Oho. Kaip linksma. 
- Na, ir kas čia blogo? - išbalusi paklausė Lott.
- Tu gėrei. Tu nepilnametė! O dar, jeigu paparacai būtų pamatę!
- Aš specialiai tam atnešiau akinius,- įsiterpiau. Lottie perliejo mane žudančiu žvilgsniu.
- Tai ir tu čia įsivėlusi? - piktai į mane pažiūrėjo Louis. Kadangi buvau drąsi, atsikirtau:
- Taip. Ji mano draugė. 
- Tikriausiai tu dar viena eilinė fanė gadinanti Lottie gyvenimą. - žybtelėjo jis akimis. Lottie supyko, mačiau tai iš jos akių.
- Patylėk, - iškošiui tam linksmuoliui. - Apie jos kažkokį kvailą brolį, tave, sužinojau vakar. Manai aš domiuosi tokiais idiotais? - nesivaldžiau. - Nuotraukose mieli mieli, gražūs, draugiški, o iš tiesų? Man gaila jūsų fanių. Pasipūtėliai. - žiūrėjau tiesiai jam į akis. Niekada nebijojau akių kontakto. 

2 įrašas

Sveiki.

Tai pirmas, būtent pirmas laiškas nuo manęs jums. Visą dieną šiandien mokykloje nesusikaupiau, kūriau dalį mintyse. Iš tikrūjų žinau, kad pirma dalis buvo be galo banali, taip pat, susitikimas su žvaigžde pačiame pirmame įraše, ir tuo labiau, bendravimas su žvaigždės sese yra taipogi labai banalu. Atsiparašau už banalumus, prižadu, kad nuo šiol taip nebus. Iš tikrųjų, tai man visai patiktų, jeigu Eiprilė ir Lottie būtų geriausios draugės, bet tą padaryti, reikėtų veiksmo, o tai, kaip jau kelintą kartą kartoju, labai banalu. Taip pat kai kas įvyks su Akvile, tik dar ne šioje dalyje. Na, aš noriu palikti šiokią tokią intrigą, kad būtų įdomiau. Labai lauksiu komentarų, įvertinimų, ir žinoma, sekėjų. Labai jus myliu. :)

----

01:58 nakties.

- Couse all... I need, is A Beauty And A Beat,

Who can make my heart complete..

It's all...

Bout you... when the music makes you move..

Baby do it like you do..

Couse... - grojo mano telefonas. Nusišypsojau. Labai gera girdėti ryte mėgstamą balsą. Taip, taip man patinka Justin Bieber. Štai dėl ko manęs daug kas nemėgsta. 

Pažiūrėjau, kas tokią vėlyvą naktį man gali skambinti. Paėmiau telefoną į rankas, ir pašokau. Lottie. Gal jai kas nors nutiko? Greitai atsiliepiau. Iš jos pusės skambėjo garsi muzika ir skardus juokas. Vėl atsisėdau. Okey, ji vėl prisigėrė, ir nori, kad aš ją parvesčiau.

- Lottie, dabar antra nakties,- suinksčiau. 

- Nagi.. - girdėjau, kad ji buvo tikrai girta.

- Na gerai, bet tai paskutinis kartas, Lott, gerai? Nusibodo tave gainioti.

- Nu, bet toks geras tūsas pasitaikė.. galėjai ir tu..

- Nekaišiok čia manęs. Atvažiuoju,- numečiau ragelį, greitai užsimoviau džinsus, džemperį, paėmiau Lottei akinius, kad jos neatpažintų. Štai, tai pirmas kartas, kai pagalvoju apie jos populiarumą. Na, bet ir anksčiau, kad ir be akinių ji eidavo, kitą, ar dar kitą dieną jokie gandai nepasklisdavo. Nuojauta kužda, kad jos brolis sumoka žurnalistams. Štai, būtent dėl to ir nenorėčiau būti žurnaliste. Tik surandi kokią gerą nuotrauką ar naujieną straipsniui, tau užmoka, kad straipsnio neleistum. Atimamas visas malonumas. Nors, ką aš žinau, gal tai ir nėra taip blogai.

Taigi, pasiėmiau rankinę, įsidėjau telefoną, raktus ir piniginę, ir greitai išėjau. Paskambinau Lott.

- Kokiam tu klube? - paklausiau.

- Emm... Josh? Kur aš? - nusijuokė ji. Aš taip pat. 

- Netoli Plumstead Station. 

- Netoli.. - jau norėjo cituoti Lott, bet ją pertraukiau.

- Girdėjau. Laauk,- užtesiau "a" raidę, ir nuėjau iki metro stoties.

Po 32 minučių.

Pagaliau aš čia. Mane erzina metro. Pilna šiukšlių, purvo, nėra nė vienos laisvos vietos. Ir dar tas ūžesys ausyse. Nemalonu. Užbėgau kaip tik galėdama greičiau į viršų, ir pagaliau aš gryname ore. Apsidairiau, ir aplinkui akimis ieškojau kokių nors klubų. Aa, štai. Vienas iš tų prabangiųjų. Priėjau prie įėjimo. Ten jau stovėjo Josh, apkabinęs Lott. 

- Perimk, man jau bloga nuo to kvapo,- greitai susakė jis, pernešė Lott pas mane ir nuėjo. Ot. Vyras. Kvapas jam mat nepatinka. 

- Uh, gerai šiandien buvo. - išsišiepė Lott. Nusijuokiau. Daviau jai akinius. Ji susiraukė.

- Saulė juk nešviečia. 

- Tu populiari, dar paparacai pamatys,- pasišaipiau.

- Ei! - ji staigiai pašoko, ir pasidarė visiškai blaivi.  - Iš kur tu žinai?.. negi tu fanė? - sudrebėjo.

Nusikvatojau per visą gatvę. 

- Šiandien tavo broliukas mane užkalbinau,- išsišiepiau. 

- Ach tikrai? Juk jis turi Eleanorą.. - susimąstė. Ne, tikrai, ji atrodo visiškai blaiva.

- Na, tai ilga istorija..  - pasakiau, ir pamačiusi pravažiuojantį taksi iškart sustabdžiau. Lott įlipo pirma, o aš paskui ją. Pasakiau vairuotojui adresą. Jis tik linktelėjo, ir pradėjome važiuoti. Na, žinoma. Visi vakare važinėjantys taksistai nėra labai gerų nuotaikų. Visgi, nemanau, kad man pačiai labai patiktų, jeigu reikėtų važinėti kažkur naktį, po Londono gatves, pavargusiai, vietoj to, kad galėčiau būti su šeima, ar šiaip su draugais. 

- Tai, pasakok, tą savo ilgą istorją,- sujudino mane Lott. Tingiai pradėjau pasakoti. Be galo norėjau miego. Visgi, ji mane pažadino antrą nakties. Papasakojau tik iki tos vietos, kai išėjau į parduotuvę. Tiesą sakant, net nebuvau pradėjusi, o Lott jau tikrąją to žodžio prasme, buvo nusmigusi. Atsidusau. Na, ko aš tikėjausi. Juk ji girta.. Kadangi pati labai norėjau miego, užmigau.

----

Atsiprašau už trumpą. Tikiuosi, patiko, stengiaus per daug banaliai nedaryt. :)

1 įrašas

Štai ir pirma atostogų diena.. pagaliau.. Taip ilgai lauktų vasaros atostogų diena. Atsikėliau apie 11 valandą. Teisinausi sau vis prikaišiodama, kad jau atostogos. Nusiledau į apačią, ten, kaip visada nieko nebuvo. Be Akvilės čia viskas kitaip... Be savo geriausios draugės, kurios nemačiau 3 metus. Ji.. ji tiesiog dingo be žinios. Susigraudinau, bet bandžiau susilaikyti. Neketinu gadinti tokios geros ir gražios dienos dėl Akvilės.. Atidariau šaldytuvą, ir ten knisausi gal apie pusvalandį. Nieko gero neradusi, apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Eidama link "Tesco", galvojau. Apie Akvilę, ir apie tėvus. Šie žmonės išvyko be žinios, mane palikę.. patys artimiausi žmonės. Tie, kuriuos turėčiau matyti kiekvieną dieną, dingo, ir aš jų nematau visai. Tai ir yra baisiausia. Nors ir gyvenu gerai, mano gyvenimas tuščias. Jau daug kartų galvojau jį keisti. Daug kartų buvau mąsčiusi apie vaikinus. Bet.. negi viskas visada gyvenime vyksta suplanuotai? Taip, kaip suplanuoji, taip viskas ir būna?...

Taip begalvodama, priėjau parduotuvę. Įėjau į vėsų vidų, ir užlipau į antrą aukštą. Nusipirkau visko vaisių salotoms, ir vis dar begalvodama ėjau atgal, namo. Tik eidama į kažką atsitrenkiau. Pakėliau galvą. Ir išsižiojau. O... dieve..... 

- Akvile? - tyliai paklausiau. Mergina žiūrėjo į mane nesupratusi.

- Iš kur tu žinai mano vardą? - įtariai nužiūrėjo mane. 

- Akvile... prisimeni mane? Aš Eiprilė.

Ji išbalo. Pamačiau, kad ji mane prisiminė. Bet... 

- Nepažįstu jokių Eiprilių. Viso gero. - šaltai pasakė, apėjo mane ir nuėjo. 

Stovėjau, ir žiūrėjau į vieną tašką. Karti ašara nuriedėjo skruostu. Ji mane prisimena... bet kodėl... kodėl ji.... kodėl ji taip šaltai bendrauja? Apsimeta, kad manęs nepažįsta?. Siaubinga.. kaip žmogus gali pasikeisti, per kelis metus.. O gal aš jai kažką padariau? - spėliojau mintyse. Vis dar tebestovėjau ir tebežiūrėjau į tą patį tašką. Kažkas prie manęs priėjo, ir paklausė.

- Panele, jums viskas gerai? Ar ta mergina jums kažką padarė? 

Atsisukau į žmogų. Vis tas mano įprotis atsisukti. Ten stovėjo maždaug 21 - 22 metų vaikinas rudais plaukais, nukreiptais į šoną, žaliomis akimis, ir gražia šypsena. 

- Ne, ji man nieko nepadarė,- tyliai pasakiau ir nuėjau. 

- Palauk! - sušuko jis. Aš atsisukau. Ir vėl. 

- Taip? - stengiausi kuo mandagiau kalbėti. 

- Ji tikrai tau nieko nepadarė? 

- Ne, kiek dar kartų reikės kartoti? - pratrūkau. Nežinau, kodėl. Jis nustebęs dar pažiūrėjo, apsisuko, ir nuėjo. Nežinau kodėl, bet aplinkiniai žmonės, o ypač merginos į mane žiūrėjo be galo keistai ir nustebusiai. Staiga viena maždaug 16 metų mergina priėjo prie manęs visa drebėdama.

- Sssveika,- nustebusi pasisveikino. Aš susiraukiau.

- Labas. Kas nutiko?

- Tu.. atstūmei.... Louis Tomlinson? - drebėjo ji. - Tavo vietoj.. aš.. nežinau.. bet kažką.. daryčiau.. - ji buvo labai nustebusi. Louis Tomlinson. Kur girdėta pavardė? LOTTIE! Jos pavardė! 

- Gerai, prisiminiau savo gerą draugę Lottie, su tokia pačia pavarde. Bet.. aš nežinau, kas tas Louis. 

Mergina išsižiojo.

- TU PAŽĮSTI LOTTIE TOMLINSON!!!!!??? - sušuko ji per visą gatvę. Aš vėl susiraukiau. Žmonės atsisukinėjo, o tas vaikinas, kuris mane kalbino greitai greitai atisuko.

- Taip, aš ją pažįstu,- linktelėjau susiraukusi. - Gal gali nerėkti ant tiek garsiai, kad visi girdėtų?

- Bet tu laimės kūdikis! Pirma tave užkalbina pats Louis Tomlinson, o paskui paaiškėja, kad tu ir Lottie draugės!

- Gerai, kas čia įspūdingo? - nieko nesupratau. - Ir kuo jie tokie ypatingi?

- Tai tu nieko nežinai? - nustebo mergina. 

- Ką turėčiau žinoti?

- Na žiūrėk,- pradėjo aiškinti ji.- Louis yra grupės "One Direction" narys, o Lottie jo sesuo. Aišku?

Susimąsčiau. Pamenu, Lottie kažkada pasakojo apie savo brolį, bet aš beveik nesiklausiau. Mh.. Taigi, mane užkalbino kažkoks dainininkas.

- Vis dar nesuprantu, kas čia yptingo.

- Tai, kad "One Direction" yra pati garsiausia ir geriausia grupė pasaulyje!

Taip, aš jau supratau, kad ši mergina fanė. Bet kaip ne keista, apie tą "One Direction" nieko negirdėjau. Nors seku muzikos pasaulį. Staiga pamačiau, kad tas vaikinas, kalbinęs mane, pradėjo eiti link mūsų.

- Tu labai klyktum, jei pasakyčiau, kad tas tavo Louis eina prie mūsų? - prunkštelėjau. Ji staigiai atsisuko. Išdavė mane! Aš ją greitai atsukau. 

- Baik! - sušukau.

- Ką baikt? - nesupratusi pažvelgė. - Ten gi Louis!! Ten Louis!! Louis, Louis, Louis!! Tu matei!!? - vos neklykė ji. Aš pavarčiau akis ir jau sukausi eiti, tik kažkas pačiupo man už rankos.

- Paleisk, kad ir kas būtum,- pasakiau ir atsisukau. Again.

 - Iš kur pažįsti Lottie? - paklausė tas Louis. 

- Mes su ja klasiokės buvom, o dabar esam geros draugės, visada susitinkam. O ko tu kišiesi ne į savo reikalus?

- Ji mano sesuo.

- Bet reikalai ne tavo. - išsilaisvinau iš jo rankų ir nuėjau namo. 

Vau. Na ir dienos pradžia. Tikiuosi, kad ne kiekvieną dieną teks susitikti su draugų broliais ar sesėmis, kurie, pasirodo, yra įžimybės.

---

Na va, ir pirma dalis. Patiko?

Prisistatymas

Sveiki.

Mano vardas Eiprilė. Man 19 metų. Gyvenu Londone. Negaliu sakyti, kad mano gyvenimas blogas, bet.. Su tėvais viskas būtų normaliau... Esu rudaplaukė (tiesa, kažkada buvau blondinė :P), su žydromis akimis. Esu draugiška, linksma, pagal draugus, žinoma. Tai tiek apie mane...

(P.s. - istorija bus su Louis :])

Ieva.