Štai ir pirma atostogų diena.. pagaliau.. Taip ilgai lauktų vasaros atostogų diena. Atsikėliau apie 11 valandą. Teisinausi sau vis prikaišiodama, kad jau atostogos. Nusiledau į apačią, ten, kaip visada nieko nebuvo. Be Akvilės čia viskas kitaip... Be savo geriausios draugės, kurios nemačiau 3 metus. Ji.. ji tiesiog dingo be žinios. Susigraudinau, bet bandžiau susilaikyti. Neketinu gadinti tokios geros ir gražios dienos dėl Akvilės.. Atidariau šaldytuvą, ir ten knisausi gal apie pusvalandį. Nieko gero neradusi, apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Eidama link "Tesco", galvojau. Apie Akvilę, ir apie tėvus. Šie žmonės išvyko be žinios, mane palikę.. patys artimiausi žmonės. Tie, kuriuos turėčiau matyti kiekvieną dieną, dingo, ir aš jų nematau visai. Tai ir yra baisiausia. Nors ir gyvenu gerai, mano gyvenimas tuščias. Jau daug kartų galvojau jį keisti. Daug kartų buvau mąsčiusi apie vaikinus. Bet.. negi viskas visada gyvenime vyksta suplanuotai? Taip, kaip suplanuoji, taip viskas ir būna?...
Taip begalvodama, priėjau parduotuvę. Įėjau į vėsų vidų, ir užlipau į antrą aukštą. Nusipirkau visko vaisių salotoms, ir vis dar begalvodama ėjau atgal, namo. Tik eidama į kažką atsitrenkiau. Pakėliau galvą. Ir išsižiojau. O... dieve.....
- Akvile? - tyliai paklausiau. Mergina žiūrėjo į mane nesupratusi.
- Iš kur tu žinai mano vardą? - įtariai nužiūrėjo mane.
- Akvile... prisimeni mane? Aš Eiprilė.
Ji išbalo. Pamačiau, kad ji mane prisiminė. Bet...
- Nepažįstu jokių Eiprilių. Viso gero. - šaltai pasakė, apėjo mane ir nuėjo.
Stovėjau, ir žiūrėjau į vieną tašką. Karti ašara nuriedėjo skruostu. Ji mane prisimena... bet kodėl... kodėl ji.... kodėl ji taip šaltai bendrauja? Apsimeta, kad manęs nepažįsta?. Siaubinga.. kaip žmogus gali pasikeisti, per kelis metus.. O gal aš jai kažką padariau? - spėliojau mintyse. Vis dar tebestovėjau ir tebežiūrėjau į tą patį tašką. Kažkas prie manęs priėjo, ir paklausė.
- Panele, jums viskas gerai? Ar ta mergina jums kažką padarė?
Atsisukau į žmogų. Vis tas mano įprotis atsisukti. Ten stovėjo maždaug 21 - 22 metų vaikinas rudais plaukais, nukreiptais į šoną, žaliomis akimis, ir gražia šypsena.
- Ne, ji man nieko nepadarė,- tyliai pasakiau ir nuėjau.
- Palauk! - sušuko jis. Aš atsisukau. Ir vėl.
- Taip? - stengiausi kuo mandagiau kalbėti.
- Ji tikrai tau nieko nepadarė?
- Ne, kiek dar kartų reikės kartoti? - pratrūkau. Nežinau, kodėl. Jis nustebęs dar pažiūrėjo, apsisuko, ir nuėjo. Nežinau kodėl, bet aplinkiniai žmonės, o ypač merginos į mane žiūrėjo be galo keistai ir nustebusiai. Staiga viena maždaug 16 metų mergina priėjo prie manęs visa drebėdama.
- Sssveika,- nustebusi pasisveikino. Aš susiraukiau.
- Labas. Kas nutiko?
- Tu.. atstūmei.... Louis Tomlinson? - drebėjo ji. - Tavo vietoj.. aš.. nežinau.. bet kažką.. daryčiau.. - ji buvo labai nustebusi. Louis Tomlinson. Kur girdėta pavardė? LOTTIE! Jos pavardė!
- Gerai, prisiminiau savo gerą draugę Lottie, su tokia pačia pavarde. Bet.. aš nežinau, kas tas Louis.
Mergina išsižiojo.
- TU PAŽĮSTI LOTTIE TOMLINSON!!!!!??? - sušuko ji per visą gatvę. Aš vėl susiraukiau. Žmonės atsisukinėjo, o tas vaikinas, kuris mane kalbino greitai greitai atisuko.
- Taip, aš ją pažįstu,- linktelėjau susiraukusi. - Gal gali nerėkti ant tiek garsiai, kad visi girdėtų?
- Bet tu laimės kūdikis! Pirma tave užkalbina pats Louis Tomlinson, o paskui paaiškėja, kad tu ir Lottie draugės!
- Gerai, kas čia įspūdingo? - nieko nesupratau. - Ir kuo jie tokie ypatingi?
- Tai tu nieko nežinai? - nustebo mergina.
- Ką turėčiau žinoti?
- Na žiūrėk,- pradėjo aiškinti ji.- Louis yra grupės "One Direction" narys, o Lottie jo sesuo. Aišku?
Susimąsčiau. Pamenu, Lottie kažkada pasakojo apie savo brolį, bet aš beveik nesiklausiau. Mh.. Taigi, mane užkalbino kažkoks dainininkas.
- Vis dar nesuprantu, kas čia yptingo.
- Tai, kad "One Direction" yra pati garsiausia ir geriausia grupė pasaulyje!
Taip, aš jau supratau, kad ši mergina fanė. Bet kaip ne keista, apie tą "One Direction" nieko negirdėjau. Nors seku muzikos pasaulį. Staiga pamačiau, kad tas vaikinas, kalbinęs mane, pradėjo eiti link mūsų.
- Tu labai klyktum, jei pasakyčiau, kad tas tavo Louis eina prie mūsų? - prunkštelėjau. Ji staigiai atsisuko. Išdavė mane! Aš ją greitai atsukau.
- Baik! - sušukau.
- Ką baikt? - nesupratusi pažvelgė. - Ten gi Louis!! Ten Louis!! Louis, Louis, Louis!! Tu matei!!? - vos neklykė ji. Aš pavarčiau akis ir jau sukausi eiti, tik kažkas pačiupo man už rankos.
- Paleisk, kad ir kas būtum,- pasakiau ir atsisukau. Again.
- Iš kur pažįsti Lottie? - paklausė tas Louis.
- Mes su ja klasiokės buvom, o dabar esam geros draugės, visada susitinkam. O ko tu kišiesi ne į savo reikalus?
- Ji mano sesuo.
- Bet reikalai ne tavo. - išsilaisvinau iš jo rankų ir nuėjau namo.
Vau. Na ir dienos pradžia. Tikiuosi, kad ne kiekvieną dieną teks susitikti su draugų broliais ar sesėmis, kurie, pasirodo, yra įžimybės.
---
Na va, ir pirma dalis. Patiko?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą